Kirilas Bolšakovas:
„Oktiabr“ sukurs šou ir be Culpepperio“

Ateinantį sezoną Volgogrado „Krasnyj Oktiabr“ komanda pradės su nauju vyriausiuoju treneriu. Kirilas Bolšakovas ilgai ir sėkmingai dirbo Ukrainos Superlygoje, treniravo Randy Culpepperį ir „Ferro-ZNTU“ komandą,o dabar yra pasirengęs naujiems iššūkiams. Duodamas interviu mūsų svetainei jis papasakojo apie pasirengimą čempionatui, ryškius naujokus, kurie turi Volgograde sukurtu šou bei apibendrino tikslus, iškeltus prieš „Krasnyj Oktiabr“ kolektyvą.

– Kaip jūs sulaukėte pasiūlymo treniruoti Volgogrado komandą? Ar jums jis buvo netikėtas?
- Iš karto pasakysiu – pasiūlymas netapo siurprizu. Mes jau buvome susitike ir kalbėjomės su Dmitrijumi Gerasimenka šia tema.

- Komandai praėjęs sezonas buvo nelengvas – „Krasnyj Oktiabr“ be VTB Vieningosios lygos varžėsi Europos taurėje. Be to, sudėtį reikėjo perrikiuoti čempionato metu. Kokios užduotys ekipai yra iškeltos dabar?
- Mes turime judėti tik į priekį, todėl ir užduotys yra rimtos. Europos taurėje – patekti į „Top 16“ etapą, o VTB Vieningoje lygoje – į aštuntuką. Visa tai mes galime padaryti.

- Рapasakokite apie savo darbą Ukrainos Superlygoje. Kaip jums pavyko taip sėkmingai pasirodyti su „Ferro-ZNTU“ (komanda tris kartus tapo bronzine prizininke ir du kartus iškovojo šalies taurę, – aut. past.)?
- Aš Ukrainoje pradirbau pakankamai ilgai ir galiu pasakyti, kad ten visuomet būdavo įdomus čempionatas. Prieš keletą metų Superlygos meistriškumas buvo tikrai aukštas: atvykdavo aukšto lygio legionieriai, o tai vertė stiebtis ir vietinius žaidėjus. Žinoma, čempionate visuomet buvo turtingesnių ir ne tokių turtingų klubų. „Ferro-ZNTU“ netgi geriausiais savo laikais negalėjo lygiuotis į turtinguosius, tačiau mes visus bandėme imti efektyviu žaidimu. Kiekvieną sezoną mums pavykdavo po keletą kartų nugalėti favoritus ir patekti į atkrintamąsias varžybas.

- „Ferro-ZNTU“ gretose jūs treniravote numylėtiniu Volgograde tapusį Randy Culpepperį. Jis garsus ne tik savo talentu, bet ir komplikuotu charakteriu. Kaip pavykdavo nukreipti jo energiją tinkama linkme?
- Randy Culpepperis –  išskirtinis žaidėjas, kurį myli ne tik savos komandos, bet ir varžovų komandos sirgaliai. Jį myli už emocijas, tačiau jis pats apskritai yra žmogus-emocija. Jeigu yra emocijų – mes matome skraidantį Culpepperį. Jeigu nėra – jis iš karto pranyksta. Kaip tik tas emocijas visuomet reikėdavo nukreiptį į aikštelę, į varžovus ir patį krepšinį. Mums tai pavykdavo, problemų su Culpepperiu neturėjau. Belieka jam palinkėti sėkmės tolimesnėje karjeroje.

- Dabar jis išvyko į Prancūziją, Limožo komandą. Kaip manote, kas taps nauju „Krasnyj Oktiabr“ ekipos lyderiu?
-  Lyderį sudėtinga įvardinti. Tai bus tas žmogus, kuris geriausias savo savybes atskleis reikiamą minutę, ves komandą į priekį sunkiausiais epizodais. Šou? eigu bus šou, tai bus ir šoumenai. Kandidatų turime nemažai. Esu įsitikinęs, kad „Oktiabr“ padarys šou ir be Culpepperio.

- Klubo sudėtį papildė 5 amerikiečiai – D.J. Cooperis, Richardas Guinnas, JaJuanas Johnsonas, Jordanas Hamiltonas ir Tony Mithcellas. Papasakokite, kokios stipriosios šių žaidėjų pusės.
- Cooperis praėjusį sezoną labai ryškiai ir sėkmingai žaidė Krasnojarsko ekipos gretose. Donellas – puikus organizatorius, puikiai mato aikštelę ir gali pats pelnyti taškus. Taip pat jis gerai ginasi, o tai yra labai svarbu.
Guinnas – žaidėjas, kurį pažįstu iš bendro darbo „Ferro-ZNTU“ gretose. Tai puikus komandinis krepšininkas, pasižymintis retomis savybėmis: pagal savo gabaritus jis yra beveik vidurio puolėjas, tačiau pagal įgūdžius – gynėjas. Kamuolio valdybas, perdavimai, stabilus metimas – jis gali viską. Tačiau, panašu, kad svarbiausia yra tai, jog Richardas – tikras profesionalas. Aš su juo kartu dirbau du pilnaverčius sezonus: visuomet į treniruotes šis žaidėjas ateidavo pirmas ir išeidavo paskutinis. Jeigu jis jaučia, kad kažko trūksta, jo nereikia versti – jis pats per treniruotes tobulina probleminius elementus.
Viskas, kas susiję su JaJuanu Johnsonu ir dviem jo paskutiniais sezononais Europoje – tai tik pusė jo realių galimybių. Manau, kad šis žaidėjas turi beprotiškas individualiais savybes ir išnaudos jas aikštelėje. Tam, kad būtų vienas iš geriausių, jis turi viską.

Jordanas Hamiltonas – fizinėmis savybėmis apdovanotas vaikinas, kuris gerą krepšinio mokyklą išėjo Teksaso univeristete, o po to žaidė NBA. Metimas, prasiveržimas, perdavimas, žaidimo supratimas – jis turi viską. Vienintelis minusas – žaidybinės praktikos Europoje trūkumas. Paskutinis mūsų pirkinys – Tony Mitchellas – greitas ir atletiškas žaidėjas, kuris nėra vienpusis. Jis puikiai jautėsi tiek už Atlanto, tiek Europoje. Serie A čempionato MVP titulas – puikus žaidėjo galimybių apibūdinimas.

- Praėjusiame sezone D.J. Cooperis buvo geriausias VTB Vieningosios lygos asistentas. Kaip svarbu komandai sudėtyje turėti tokį žaidėją?
- Aš visuomet buvau už tai, kad žaidėjas siektų būti idealus: mokėtų organizuoti, pataikyti, perduoti, gintis. Be abejo, įžaidėjas privalo sugebėti atlikti tikslų perdavimą, o tokių problemų Cooperiui nekildavo niekada. Jis į žaidimą įneš daug ryškių epizodų.

- Volgogrado ekipos stichija – greitas krepšinis. Bent jau taip komanda žaisdavo anksčiau. Kokį stilių propaguojate jūs?
- Nesu kokio nors specifinio stiliaus šalininkas. Aš pirmenybę atiduodu tai filosofijai, kuri gali padėti komandai pasiekti pergales. Viskas priklauso nuo žaidėjų pasirinkimo. Būtent krepšininkai ir lemia žaidimo stilių ir kryptį, kuria reikia judėti.

-Tuomet kokią komanda šiuolakiniame krepšinyje laikote idealia arba bent jau priartėjusia prie idealo?
- Įvertindamas bet kurią komandą aš remiuosi trimis kriterijais. Pirmasis – sugebėjimas nugalėti, iškovoti titulus. Antrasis – kainos ir kokybės santykis. Trečiasis – lankomumas, žiūrovų palaikymas ir emocijos, kurias komanda suteikia savo sirgaliams. Jeigu visi šie trys kriterijai sutampa, tokią komandą galima laikyti praktiškai idealia. „Krasnyj Oktiabr“ to ir sieks.

- Kaip vyksta komandos pasirengimas sezonui?
- Dabar mes esame treniruočių stovykloje Lietuvos kurorte Palangoje. Vyksta pirmas pasirengimo etapas, kuriame naujokai adaptuojasi prie naujų realijų, bandome lipdyti komandą. Mes jau sužaidėme keletą kontrolinių mačų, o vėliau dalyvausime ir keliuose tarptautiniuose turnyruose.

- Galima teigti, kad darbas „Krasnyj Oktiabr“ komandoje – naujas iššūkis jums?
- Taip, prasideda labai įdomus mano karjeros etapas. Nesakysiu, kad nesijaudinu. Tikrai šiek tiek nervinuosi. Norisi savo darbą atlikti kokybiškai.