Krepšinio kalba. Nesportinė ir techninė pražanga, aikštės ir asmeninė gynyba

Mūsų svetainė pristato septintąją rubrikos Krepšinio kalba publikaciją. Joje mes supažindiname su krepšinio terminais – specifiniais žodžiais ir posakiais, įprastai vartojamais krepšininkų ir šios sporto šakos mėgėjų žargone. Kiekvienas žodis ir posakis bus pailiustruojamas vaizdo įrašais ir atitinkamais pavyzdžiais.

Šioje publikacijoje dėmesį skiriame keturiems terminams – nesportinei pražangai, techninei pražangai, aikštės ir asmeninei gynybai.

Nesportinė pražanga (angl. unsportsmanlike foul)
Nesportinė pražanga – tai asmeninis krepšininko taisyklių pažeidimas, teisėjo nuomone, peržiangiantis įprastinio taisyklių pažeidimo normas. Sakoma, kad tokiais atvejais prasižengęs krepšininkas žaidė ne „į kamuolį“, o samoningai šiurkščiai prasižengė prieš oponentą. Už nesportinę pražangą baudžiama dviem baudos metimais ir „atimtu kamuoliu“ – jis į aikštelę po metimų sugrąžinamas aikštelės viduryje. Įprastai nesportinės pražangos skiriamos už šiurkščius veiksmus, galinčius traumuoti oponentus, arba už „paskutinės vilties “ taisyklių pažeidimą, kuomet stabdomas į greitą ataką skubantis krepšininkas.

Techninė pražanga (angl. technical foul)
Techninė pražanga — tai pražanga, nesusijusi su krepšininkų kontaktu. Įprastai ji skiriama už tokius veiksmus: nepagarbų elgesį su varžovų žaidėjais, teisėjais ar mačo komisaru, įžeidžiančius ir provokuojančius gestus, laiko tempimą, įžengimą į aikštelę be teisėjo leidimo. Už techninę pražangą baudžiama baudos metimu (metimais), o vėliau kamuolys atitenka baudą metusios komandos rankose. Dėl bausmės panašumų nesportinė ir techninė pražangos dažnai painiojamos. Reikia prisiminti, kad nesportinėmis pražangomis baudžiami tik žaidėjai ir tik už pažeidimus žaidimo metu. Technines pražangas gali gauti tiek žaidėjai aikštėje, tiek treneriai ar sėdintys ant atsarginių suolelio žmonės.

Asmeninė ir aikštės gynyba (angl. personal defence and zone defence)
Krepšinyje egzistuoja keli skirtingi gynybos variantai. Pačiu populiariausiu yra asmeninė gynyba. Ji pasižymi tuo, kad kiekvienas besiginančios ekipos žaidėjas asmeniškai prižiūri kurį nors vieną oponentą. Įprastai gynėjai dengia gynėjus, o aukštaūgiai – varžovų komandos sunkiuosius ir vidurio puolėjus.

Antras pagal populiarumą sistema – aikštės gynyba. Jos esmė ta, kad kiekvienas besiginantis žaidėjas turi pržiūrėti jam priskirtą zoną aikštėje, o ne konkretų krepšininką, kaip asmeninėje gynyboje. Tokia gynybos sitema turi ir savo privalumų, ir minusų. Ji leidžia taupyti jėgas, paslepia aletiškumo stoką ir leidžia greitai perbėgti iš gynybos į puolimą. Tuo pačiu aikštės gynyba reikalauja itin didelio susižaidimo ir tarpusavio supratimo, o didžiausią pavojų besiginančiai komandai kelia varžovų snaiperiai. Įprastai pripažįstama, kad minusų yra daugiau nei privalumų, todėl aikštės gynyba dažniausiai taikoma trumpais mačo epizodais, kaip rezervinis variantas.